Tas pirmas Giedrės Beinoriūtės filmo „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ kadras yra ir pirmas ženklas, kuris praeitį, dabartį, amžinybę surenka į vieną ir tą patį laiką. Pievėnų, Lietuvos, kino.

Šių metų „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias kino režisierės Giedrės Beinoriūtės dokumentinis pasakojimas „Sacrum ir profanum Pievėnuose“ netrukus bus rodomas kino teatruose. Tai filmas, kuriame šventumo sąvoka aktualizuojama sekuliarioje kasdienybėje per mažos kaimo bendruomenės apeigas. Su režisiere kalbamės apie šio filmo atsiradimo aplinkybės, jos filmų veikėjus ir besikeičiančio laiko ženklus.

Netrukus kino teatruose pradedamas rodyti jubiliejiniame „Kino pavasaryje“ pristatytas naujausias kino režisieriaus Vytauto Puidoko filmas „Murmančios širdys“. Su režisieriumi kalbamės apie šį filmą, dokumentinio kino kūrimo subtilybes ir politinį kūrybos aspektą.

Po debiutinės Saulės Bliuvaitės „Akiplėšos“ premjeros kurį laiką ryškiausiai prisiminiau ne siužetą (jis čia minimalus), bet erdvę, pastarąją suvokiant ne tik geografiškai, kaip veiksmo vietą, bet ir kaip patį kadrą su visa jo organizavimo logika: kas, kur ir kaip kadre atrodys, kokias prasmes vienokia ar kitokia žmonių ir daiktų padėtis kurs.